Nuotolinis užsiėmimas „Lietuvos miškų žvėrys“

Lietuvos Jaunųjų miško bičiulių sambūris pasiūlo nemažai užsiėmimų, konkursų, iškylų, žaidimų, kurių metu jaunuosius gamtos mylėtojus supažindina su mišku, ugdo šiuolaikišką ir tvarų suvokimą apie miškininkystę bei supratimą, kuo mūsų miškai svarbūs gamtai, žmogui. Priešmokyklinio ugdymo grupė „Nykštukaiׅ“, kurie taip pat yra Jaunųjų miško sambūrio nariai, sudalyvavo sambūrio suorganizuotame nuotoliniame užsiėmime „Lietuvos miškų žvėrys“, kurį vedė gamtos fotografas, ornitologas, laidų apie gamtą vedėjas Marius Čepulis.

Gamtininkas paprastai ir suprantamai vaikams pristatė miško gyvūnų įvairovę, gyvūnų mitybos, gyvenimo ypatumus, papasakojo savo paties įdomių nuotykių, patirtų gamtoje, stebint ir fotografuojant gyvūnus.

Pasakojimą apie gyvūnus M. Čepulis pradėjo nuo šmaikščios, paties sugalvotos mįslės: „Mažas, smirdantis, besotis, galintis susimažinti smegeninę – kas?“. Nesulaukęs atsakymo, vaikams parodė nuotrauką ir paaiškino, kad tai ne kas kitas, o vienas mažiausių miško žinduolių – mažasis kirstukas, kuris sveria tiek pat, kiek 20 centų moneta. Kirstukas „vabzdžiaėdis gyvis, artimas kurmiui ir ežiui“, lakstantis tankioje žolėje, po šaknimis ar pelių urveliuose. Gamtininkas paaiškino, kad kirstukas iš tiesų smirda, nes jo nemalonus kvapas atbaido plėšrūnus. „O ką ryja kirstukai? Beveik viską. Visų pirma, jie medžioja įvairiausius vabalus, jų lervas, kitus vabzdžius, vorus, taip pat sliekus, moliuskus, mėgsta šliužus, varliagyvius. Jei randa pelių lizdą – suryja peliukus. Kirstukai yra tikri besočiai, nes per dieną jie turi suėsti 2–3 kartus daugiau, nei patys sveria. Įsivaizduokit, kad jūs pusryčiams suvalgytumėt du kibirus košės“, – žaismingai pasakojo M. Čepulis.

Įdomūs pasakojimai vaikams buvo apie peles, pelėnus, miegapeles, jų pėdsakus. Po užsiėmimo vaikai turbūt tikrai žinos, kur prabėgo pelė ar pelėnas: jei sniege pamatys mažus pėdsakus be uodegėlės žymių, tai ten bus praėjęs pelėnas, o jei šalia mažų pėdučių bus ir uodegytės žymė, ten, greičiausiai, bus prabėgusi pelytė.

Vaikams pažįstamos voverės, pasak gamtininko, iš tikrųjų gali būti vadinamos žiurkėmis, nes turi didelius, nuolat augančius kandžius, kuriais viską graužia. Tačiau, kaip bebūtų, voverytės yra „pačios gražiausios žiurkikės“, kurios gyvena drevėse ir inkiluose ir labai mėgsta medžių žieves, pumpurus, visokius vaisius, uogas, grybus, spygliuočių sėklas, giles, riešutus. „Voverės yra labai gudrūs gyvūnai, nes apsimeta, kad riešutus užkasinėja, taip bandydamos suklaidinti konkurentus. Jos labai gerai prisimena savo maisto slėptuves. Jas gali rasti net ir po dvejų metų“, – kalbėjo gamtininkas.

Toliau vaikai klausėsi pasakojimų apie kiškius arba zuikius, kurie keičia kailį, apie lapių ir vilkų gudrumą, apie šernų sukamus didžiausius lizdus ir gražias augančias iltis, apie elnių puikiąsias karūnas, ragus, ir kodėl jiems patinka būti nešvariems ir smirdėti, apie briedžių kupras ir puikybę  bei apie šikšnosparnius ir jų keliamą baimę, kurios iš tikrųjų nereikia jausti, nes jie gana taikūs, vabzdžius ėdantys gyvūnai. Vaikai susipažino ir kaip skirti įvairių gyvūnų pėdsakus, rastus miške.

Baigdamas užsiėmimą gamtininkas M. Čepulis palinkėjo visiems Jauniesiems miško bičiuliams nepamiršti ir kitiems priminti, kad miškas yra gyvūnų namai, ne žmonių. Nuėjus į mišką nepamiršti, kad svetimuose nemauose reikia elgtis pagarbiai ir tinkamai. Šis užsiėmimas buvo ne tik puiki galimybė pažinti gamtą, jos gyventojus, bet ir suprasti, kad reikia saugoti mišką ir viską, kas gyva aplink. Reikia tikėtis, kad ir mažieji miško bičiuliai, „Nykštukų“ grupės vaikai, išgirdo šią siųstą žinutę ir įsidėjo ją į „savo širdutę“.

 

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Neringa Mikaločienė