Adventinė vakaronė „Sušildyk gerumu“

     Visą gruodžio mėnesį tęsiasi Adventas – tai susikaupimo ir ramaus pabuvimo metas. Metas, kai norisi būti geram, nuoširdžiam, daryti gerus darbus, sakyti gerus žodžius… Ir taip susikaupus laukti pačios gražiausios metų šventės – Kalėdų.“ Tokiais žodžiais mokytoja Birutė Lukošienė pradėjo adventinę vakaronę „Sušildyk gerumu“, skirtą „Kiškučių“ grupės vaikučiams ir jų tėveliams.

     Į vakaronę susirinkę vaikai ir tėveliai pynė Advento vainiką, į kurį sudėjo gražiausias mintis, palinkėjimus, gerumo žodžius. Vaikai, sugiedoję adventinę giesmelę, padovanojo jų pačių pagamintus žibintus tėvams, kurie jais puošė vainiką dalindamiesi mintimis apie gerumą. Žibintų skleidžiama šviesa, vaikų giedamos giesmelės, sakomi eilėraščiai vakarui suteikė jaukumo, ramybės ir šilumos.

     Adventinis vainikas buvo papuoštas ne tik tėvelių pasidalintomis mintimis apie gerumą, bet ir konkorėžiais bei eglių šakelėmis, kurias vaikai sušildė savo mažų rankų ir širdelių šiluma. „Žiemą gamtoje visa tarsi apmiršta, sušąla, bet yra medžių, kurie žaliuoja visą žiemą. Tai eglė. Amžinai žaliuojanti, gyva šakelė, kuri reiškia gyvybę. Kankorėžiai – amžinai žaliuojančio medžio vaisiai. Kai kankorėžiai buvo lauke, jie buvo susiglaudę, o dabar jie išsiskleidė, nes pajuto šilumą. Kai mums kas parodo meilę, mes kaip tie kankorėžiai išsiskleidžiame ir norime vienas kitą apkabinti.  Nes juk tik meilė atveria žmonių širdis, atrakina gerumą“, – kalbėjo mokytoja B. Lukošienė. Po šių žodžių visi buvo pakviesti stipriai stipriai apsikabinti ir sušildyti vienas kitą savo gerumu ir meile.

     Linkėdami vieni kitiems, kad ateinantys metai būtų turtingi, geri, kad būtume stiprūs, sveiki, kad duonos kasdienės užektų ant stalo, tėveliai papuošė vainiką obuoliais, sušildytais jų gerumo ir rankų šilumos.

Kai Advento vainikas buvo nupintas, mokytoja B. Lukošienė linkėjo, kad jis sušildytų visus: ir tuos, kurie linksmi, ir tuos, kurie liūdni, ir tos šilumos lyg duonos atsilaužtume ir pasidalintume. Po šių žodžių, vakaronės pabaigoje, visiems kartu sustojus į ratą ir susikibus rankomis, buvo  pasidalinta pačių vaikų kepta duonele. Dalinantis duona vieni kitiems linkėjo nepamiršti gerumo, juo kuo dažniau dalintis.

     Adventas – tai laikas, kai norisi susiburti ir pabūti visiems kartu, pasidalinti geromis mintimis, žodžiais, pagalvoti, ar nieko neužgavome šiurkščiu žodžiu, pykčiu, pavydu ar meluodami. Taip norisi, kad vaikai nuo mažens suprastų, kaip svarbu neužrakinti širdies gerumui,  kurio taip kartais trūksta, ir pasidalinti juo kaip vandeniu, kaip duona, kaip šilta vaikiškų širdelių šiluma.