Edukacinis užsiėmimas „Miško pojūčiai“

Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje žmonės vis labiau tolsta nuo gamtos: silpsta poreikis aplankyti mišką, pažinti jo nepaprastus stebuklus. Prarandant ryšį su mišku, prarandamas ir tikrasis lietuvių savitumas. Tad labai svarbu nuo mažens vaikui padėti suprasti, kad miškas yra vertybė, suteikianti ne tik neribotas pažinimo galimybes, bet ir ramybės, atgaivos, žadinanti smalsumą, norą pažinti įvairias gyvybės formas. Norint vaikus sudominti, neužtenka vien pasakojimų – labai svarbu kurti vaiko ir gamtos santykį per patirtis. Per praktinius potyrius jie skatinami geriau pažinti mišką ir jame esančią gyvąją gamtą. Priešmokyklinio ugdymo „Nykštukų“ grupės vaikai, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio nariai, turėjo nepaprastą galimybę pažinti mišką per potyrius edukaciniame užsiėmime „Miško pojūčiai“, kurį vedė VĮ Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė.

Vaikų pažintis su mišku prasidėjo nuo specialistės užduoto klausimo, kokių miškų yra Lietuvoje. Vaikai dalinosi mintimis, kad pažįsta spygliuočius, lapuočius medžius, įvardino kokius. Stebėdami skaidres, klausydami pasakojimo jie sužinojo, kad miškai, pagal tai, kokie medžiai auga, yra skirstomi į lapuočius, spygliuočius ir mišrius miškus.

Įdomiausia užsiėmimo dalis vaikams buvo, kada jie galėjo pamatyti, paliesti, užuosti, išgirsti ir netgi paragauti miško. Miško auginimo specialistė supažindino su spygliuočiais medžiais. Vaikų smalsumą sužadino įvairaus dydžio kankorėžiai. Juos liesdami, uosdami, laikydami rankose, lygindami dydį bandė spėti, kurio spygliuočio medžio kankorėžį laiko. Kartu su miško auginimo specialiste išsiaiškino, kad didžiausi yra svetimžemės juodosios pušies, ilgiausias eglės, mažiausi paprastosios pušies. Ne ką mažiau įdomu buvo tyrinėti ir skirtingas spygliuočių medžių, eglės, kėnio, paprastosios pušies, juodosios pušies, šakeles, išbandyti spygliukų aštrumą, pajusti sakų lipnumą, aiškintis, kodėl jie išsiskiria ir kodėl taip sunkiai nusivalo. Ypač įdomu vaikams buvo užuosti miško kvapų, uždarytų stiklainėlyje. Jie galėjo įkvėpti gaivaus pušų kvapo, Kalėdas primenančio eglės kvapo.

Užsiėmimo metų vaikai, ne tik apžiūrėjo, palietė, užuodė miško, bet ir išgirdo jo garsų.  Užsimerkę klausėsi, kas kalena, cypsi, kala, čiulba, upsi… Tai buvo saviti paukščių balsai. Vaikai išgirdo zylę, gandrą, genį, kukutį… Labiausiai įstrigo kukučio giesmelė, nuo kurios ir kilęs paukščio lotyniškas pavadinimas „Upupa epops“. Jį vaikai puikiai prisiminė.

Pažintį su mišku vaikai tęsė jo ragaudami. Miškininkė G. Banienė į arbatinuką sudėjo įvairiausių miško skonių: džiovintų šermukšnių, šeivamedžio žiedų, pušies spygliukų ir ūglių, avietės stiebelių, liepos žiedų. Visą mišinį užpylus karštu vandeniu, pasklido įvairių miško kvapų, kurių vaikai galėjo įkvėpti. Vėliau visi paragavo skaniosios miško arbatos, kuri, kaip sakė vaikai, kvepėjo avietėmis, medumi, pušimis…

Dar viena užsiėmimo dalis buvo paslaptinga miško radinių dėžutė. Vaikams labai smalsu buvo sužinoti, kas joje slepiasi, tačiau svarbiausia jausmas, kurį sukelia liečiant dėžutėje esančius daiktus. Vaikai, nematydami, ką liečia, dalinosi pojūčiais užčiuopę aštresnius, švelnesnius, kietus, minkštus, šakotus daiktus: vieni sakė, kad yra baisu, kiti, kad įdomu, malonu. Kada visi vaikai išbandė paslapčių dėžutę, miškininkė parodė, kas joje slėpėsi: vaikai pamatė plunksnas, buko sėklų dėžutes, kankorėžius, šakeles, akmenukus, stirnos ragiuką ir net gyvates, tiesa gumines.

Baigdama edukacinį užsiėmimą, miškininkė vaikams palinkėjo kiekvieną kartą apsilankius miške visada būtinai mažiausiai penkis dalykus pamatyti, keturis paliesti, tris išgirsti, du užuosti ir vieną paragauti, t.y. kuo daugiau miške pamatyti, išgirsti, užuosti, bet neskubėti visko liesti ar ragauti. Šis užsiėmimas buvo puiki galimybė vaikams pažinti mišką neišeinant iš grupės, pajusti jo nepaprastą vaizdų, garsų, lytėjimo, kvapų, skonių terapiją.

 

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Neringa Mikaločienė