Kaip „Nykštukai“ duonelę kepė?

Duonelytė, duonukė, duonužėlė, duoneliukė, duonelaitė, duonaitė, duonutėlė, duonikė, duonutė – tokiais maloniais, mažybiniais žodeliais galima vadina kasdien valgomą duoną. O kaip ji atkeliauja ant mūsų stalo? Kaip ji pagaminama, kaip kepama? Ir kodėl senosiose patarlėse sakoma, kad verkia duonelė tinginio valgoma arba kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome su „Nykštukų“ grupės vaikais augindami „duonos raugo visatą“, maišydami ir kepdami duonelę, aiškindamiesi, kodėl ją reikia labai gerbti.

Turbūt nesuklysime sakydami, kad dažniausiai šiuolaikinių vaikų supratimas apie duonos kelią baigiasi artimiausioje parduotuvėje – nueini ir nusiperki. Ir retas kuris susimąsto, kokį ilgą kelią duonelė turi nueiti, kad patektų ant mūsų stalo. Todėl visų pirma su vaikais skaitydami pasaką „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“  išsiaiškinome, kokius darbus reikia nudirbti, kad paragautume duonos. Vėliau pažiūrėję edukacinį filmuką vaikai sužinojo, kaip ir nuo kada duona pradėta kepti, kokios technologijos šiandiena naudojamos ją kepant. Vaikai susidomėję klausėsi pasakojimų, kodėl duonos „kriaukšlę“ žmonės įmūrydavo į statomo namo pamatus, kodėl nukritusio duonos gabalėlio atsiprašydavo ir jį pabučiuodavo, kodėl ir kada švenčiama šv. Agotos diena. Vaikai susipažino ir su senovėje naudotais duonos kepimo įrankiais ir indais: akmeninėmis girnomis, duonkubiliu, rėčiu, liže, krosnimi. Patys dalinosi mintimis, ką apie juos žino, kur matė.

Stebėdami „Biržų duonos“ parengtą edukacinį filmuką, vaikai išsiaiškino, kad gardžiausiai duonelei iškepti reikalingas raugas. O kas jis toks ir kaip gaminamas? Į šį klausimą atsakymą vaikai sužinoję išklausę „Biržų duonos“ šalies Kepėjo laišką ir patys jį gamindami iš duonos raugo rinkinuko. Pasirodo, kad raugas yra nepaprstas, o tarsi visata, kurią reikai labai atsakingai auginti, maitinti, norint jį naudoti kepant duoną, bandeles. Vaikai atsakingai svėrė miltus, maišė su vandeniu ir keturias dienas „maitino“, kaip ir buvo nurodyta laiške, ir kasdien galėjo stebėti, kaip putojo, burbuliavo „raugo visata“.

Kol „raugo visata“ dar brendo ir augo, vaikai užmaišė ir iškepė savo duonelės. Riekdami iškeptos duonos kepaliuką, prisiminė, kas yra žemaitiškai vadinamas „papentukas“ kodėl duonelę reikia gerbti, kodėl neturėtume su ja žaisti ir jos trupinti ant žemės. Tepdami riekeles sviestu vaikai skanavo ir sakė, kad nieko nėra skaniau už duonelę ir kaip gerai, kad jos yra.