Priešmokyklinukų pažintis su gintaru

Tikriausiai ne vienas vaikas yra matęs, rankoje laikęs lietuvišku auksu vadinamą gintaro gabalėlį. Tačiau ar visi žino, iš kur jis atsiranda, kur jo galima rasti, kaip jo viduje atsiranda maži vabaliukai, šakelės, kuo ypatingi tokie gintarai? Atsakymus į visus rūpimus klausimus apie gintarus, jų savybes priešmokyklinio ugdymo grupių „Drugeliai“ ir „Nykštukai“ vaikai išgirdo išvykos į Palangos Gintaro muziejų metu. Čia jie dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose „Vidinis gintaro pasaulis“ ir „Gintaro savybės“.

Užsiėmimų metu vaikai gintarą pažino visomis juslėmis: ir liesdami, ir apžiūrėdami, ir uostydami, ir net bandydami išgirsti. Nemažą įspūdį vaikams paliko ir kėlė nuostabą tai, kad rankas galėjo panardinti į pilną indą mažų gintariukų. Paprašyti apibūdinti, ką pajuto, ką išgirdo, ne vienas kartojo, kad labai tyliai barška gintariukai, buvo labai įdomu ir gera, keista, šilta ir net „švelnu kaip mažų akmenukų jūroje“. Vėliau vaikai, klausydami pasakojimo, žiūrėdami edukacinių filmukų, sužinojo, kaip ir iš kur gintarai atsiranda, per kiek metų jie susiformuoja ir kodėl  dažniausiai  tik po audros, išsišėlus jūrai, jų galima rasti pajūryje. Ypač susidomėję vaikai klausėsi pasakojimo apie gintarų inkliuzus. Ne vienam kilo klausimų, kas yra tie inkiuzai, kaip visi tie maži vabaliukai, šakelės, net ir driežiukai pateko į gintaro vidų. Vaikai sužinojo, kad prieš daugybę metų nuo spygliuočių medžių, augusių pajūryje, slinkdami sakai ką „pagavo“ varvėdami, tas ir liko jų viduje. Per daugelį metų sakai sukietėjo ir jūra jau išmetė ne sakus, o gintarą su inkliuzu, t.y. gintarą su įsiterpusiu vabaliuku, šakele ar kitokiu daiktu.

Edukacinių užsiėmimų metu vaikai daug sužinojo ir apie gintaro savybes, eksperimentavo su juo, išsiaiškino, kad jis netgi gydo ausų ir gerklės skausmus, apsaugo nuo „blogos akies“. Prieš sužinant, kuo kvepia gintaras, ar jis dega, vaikams teko pasimokyti atskirti jį nuo plastiko ir kitokių akmenukų, labai panašių į gintarą. Vaikai pastebėjo, kad kiekvienas jo gabalėlis yra nepaprastai savitas, įdomus ne tik savo spalva, bet ir formų įvairove: antžieviniai ir požieviniai gumulai, lęšiai, varvekliai, lašai – visa tai galima paliesti, pajusti kiekvieną rievelę ar atspaudą. Atrinkę gintaro gabalėlius, vaikai su jais eksperimentavo: svėrė, lygino, ar jis yra sunkesnis už akmenį, aiškinosi, kodėl neskęsta sūriame vandenyje ir kaip ši savybė padeda jam pasiekti pajūrio krantus. Įdomiausia vaikams buvo sužinoti, ar gintaras dega. Pasirodo, kad taip, dega tamsia liepsna ir leidžia tamsų dūmą, kuris labai stipriai kvepia sakais. Tuo galėjo įsitikinti ir patys vaikai, kada uždegus gintarą patalpoje pasklido malonus sakų kvapas.

Užsiėmimas apie gintarus, jo savybes, inkliuzus buvo ne tik žadinantis įvairius vaikų potyrius, padedantis pasijusti mokslininkais, pažinti nepaprastą ir brangų Lietuvai akmenį, bet leido jiems būti menininkais, nes kiekvienas, parinkdamas būdingas spalvas, galėjo nusipiešti savo gintarą su inkliuzu.

Edukacinį užsiėmimą Gintaro muziejuje baigė įdomi ekskurija po patį muziejų, kurio salėse vaikai galėjo apžiūrėti įvairiausių dydžių, spalvų, formų gintarų, gintaro stakles. Ilgėliau stabtelėjo pasigrožėti pačiu didžiausiu Lietuvos gintaru, vadinamu Saulės akmeniu. Kodėl saulės? „Nes jis labai didelis, geltonas ir atrodo toks lyg truputį šiltas…“ – atsakė vaikai. O gal iš tiesų gintaras šildo, todėl mums, lietuviams, yra toks ypatingas, nepaprastas, brangus ir mielas.

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Neringa Mikaločienė