Vaikai pažino pelėdų paslaptis

Suprasti pasaulį ir jo tvarką vaikai pradeda nuo savęs ir savo aplinkos. Labai svarbu supažindinti juos su tuo, kas yra šalia: kiemo paukščiais ir vabzdžiais, šalia namų esančios pievos ir miško augalais bei gyvūnais. Tai, ką vaikai pažįsta, tampa artima, o kai tampa artima, rūpintis, globoti, saugoti norisi net ir be jokių paaiškinimų. Tada ir pasakymas „Gamtą reikia saugoti” vaikams tampa suprantamas ir aiškus. Galimybę pažinti dalį gamtos, sužinoti jos paslapčių turėjo ikimokyklinio ugdymo grupės „Kiškučiai“, priešmokyklinio ugdymo grupių „Drugeliai“, „Nykštukai“, „Bitutės“ vaikai, sudalyvavę edukaciniame užsiėmime „Pelėdų paslaptys“, kurį žaismingai vedė ornitologė Ingrida Lagunavičienė.

Žmonės kalba, kad pelėdos yra protingi paukščiai, kad geba sukti galvą 360 laipsnių, na bet ar tikrai viskas yra tiesa? Edukacijoje vaikai išgirdo daug įdomių faktų apie pelėdas bei paslaptingą jų gyvenimo būdą.

Užsiėmimo metu, stebėdami vaizdo įrašus, pateiktis, vaikai sužinojo, kad iš viso pasaulyje gyvena apie 200–250 skirtingų pelėdų rūšių. Lietuvoje galima pamatyti 13 pelėdų rūšių, iš kurių net 6 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ornitologė priminė vaikams, kad visi Lietuvoje aptinkami pelėdų būrio paukščiai vadinami pelėdomis arba apuokais, tik vienos pavadinimas skiriasi – tai LUTUTĖ. Ji viena mažiausių mūsų giriose gyvenančių pelėdų. Ši miela pelėdikė vardą gavo, nes skleidžia ypatingą garsą: „Lu-tu-tu-tu-tu…“

Išgirsti ar pamatyti pelėdas natūraliai gamtoje nėra paprasta. Jei pelėda apsigyvena kaimynystėje dažnu atveju galima išgirsti tik patinuką, kuris gina gyvenamąją teritoriją ar šaukia pateles. Vaikų smalsumą, susidomėjimą žadino ir paleisti įrašai su pelėdų balsais. Kiekvienas jų buvo vis kitoks, vis įdomesnis, gal net ir kiek baugus. Ornitologė papasakojo, kad pelėdas dažniausiai galima išgirsti pavasariais: tada jos poruojasi ir garsiai triukšmauja, ūbauja, švilpauja.

Vaikai susidomėję klausėsi, kad pelėdos gyvena miškuose, parkuose, apleistuose pastatuose, o ypač mėgsta įsikurti senuose drevėtuose medžiuose, uoksuose. Bet įdomiausia tai, kad pačios jos savo lizdų nesuka – tiesiog įsikrausto į „namus”, kuriuos paruošia žmogus arba kitas paukštis. Pasak ornitologės pelėdos nesuka galvos dėl būsto ir neturi jokio noro „pajudinti bent pirštelį“ dėl patogumo: jeigu „namukas” nekomfortiškas, jos į jį tiesiog nesikels. Žmonės taip pat iškelia inkilus pelėdoms, bet nebūtinai jame apsigyvens pelėdos. Reikia nepamiršti, išsikrausčius pelėdai, išvalyti jos namą, nes netvarkingame ,,name“ pelėda nesikurs.

Atsakydami į ornitologės klausimus, diskutuodami, vaikai išsiaiškino daug įdomybių apie pelėdų medžioklę, mitybą, nuryto maisto virškinimą. Ypač susidomėję apžiūrėjo pelėdos atryto ir nesuvirškinto maisto liekanas, pelyčių kailiukus, kaukolytes. Demonstruodama pelėdų plunksnas ornitologė atskleidė įdomią paslaptį, kodėl pelėdos skrenda labai tyliai, be garso. Pasirodo, jų plunksnos labai minkštos, o kiekviena plunksnos dalis dar apaugusi pūkeliais, kurie sugeria skrydžio garsą.

Rodydama pelėdų jauniklių nuotraukas ornitologė pasakojo, kad pelėdos ilgai rūpinasi jaunikliais. Nors jaunikliai uoksus ar inkilus palieka po trijų, šešių savaičių, bet laikosi netoli namų ir ūbauja laukdami tėvų parnešamo grobio. Vaikams ypač akcentavo, kad nukritusių pelėdžiukų niekada negalima neštis į namus. Radus iškritusį jauniklį užtenka tik patupdyti jį ant šakos, o tėvai jį tikrai susiras.

Džiaugia užsiėmimo staigmena vaikams buvo susitikimas su gyva Liepsnotąja pelėda. Edukatorė iš arti parodė prijaukintą pelėdą, paaiškino, kaip reikia elgtis, kad paukštis neišsigąstų ir nepatirtų didelio streso, nuo kurio gali susirgti.

Edukacinis užsiėmimo pabaigoje vaikų atsakymai į klausimus padėjo suprasti, kiek jie pažino pelėdų paslaptis, kiek sužinojo, kaip reikia elgtis gamtoje, nedaryti klaidų, saugoti gamtą, nekenkti jai.

 

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Neringa Mikaločienė