„Nykštukų“ grupės vaikai gamino inkilus

Kasmet kovo 10 d. Lietuvoje minima Keturiasdešimties paukščių diena. Tikima, kad šią dieną jau būna sugrįžę svetur žiemojusių 40 paukščių rūšių. Kaip pasitikti giesmininkus, gali atsakyti Jaunųjų miško bičiulių sambūrio nariai – priešmokyklinio ugdymo grupės „Nykštukai“ vaikai. Jų teigimu, paukštelius geriausiai pasitikti iškėlus jiems inkilus, kad turėtų namus ir galėtų perėti jauniklius. O kaip tinkamai pagaminti inkilus, kaip juos įkelti į medį „Nykštukų“ grupės vaikus mokė Rugilės tėtis, kuris atsinešęs įvairiausių įrankių, lentų grupėje sukūrė tikrą inkilėlių dirbtuvėlių aplinką.

Vaikai galėjo apžiūrėti ir išbandyti įvairius įrankius, kurie būtini gaminant inkilą, išbandyti lentos šiurkštumą, pabandyti ją pjauti pjūklu. Darbas, pasirodo, jau ne toks ir lengvas… Vėliau vaikai pabandė sudėti išpjautas inkilo dalis ir jas tinkamai sutvirtinti. Kiek daug nepakartojamai gerų emocijų išgyveno vaikai, kada patys matavo, gręžė, suko, kalė, tvirtino inkilo dalis… Kiek buvo daug džiaugsmo, kada pamatė savo pačių sukaltą inkiliuką… Vaikai susidomėję stebėjo, kaip ir kokiu įrankiu išpjaunama inkiliuko anga, kaip gręžiant atsiranda pjuvenos.

Mokydamas vaikus gaminti inkiliukus, Rugilės tėtis išsakė daug naudingų patarimų: kokio dydžio turi būti landa didžiosioms, mėlynosioms zylutėms, varnėnams, čiurliams, kad naudoti galima tik sausas ir neobliuotas lentas, nes jaunikliai šiurkščiu paviršiumi lengviau išlipa į lauką, kad sienelės turi būti tik iš vienos lentos, kad paukščiukų kojos lipant neįstrigtų. Vaikai sužinojo, kad svarbu uždėti ir stogelį inkilui, kad drėgmė nepatektų į vidų, o dugne gerai būtų palikti kelias skyles, kad vėdintųsi ir būtų sausa.

Vaikai susidomėję klausė pasakojimo apie pelėdas, kurios netelpa į vieną inkilą, todėl patinui ir patelei reikia atskirų, vienas nuo kito ne per toli pakabintų inkilų: viename patelė peri, o kitame – patinėlis, kuris ją saugo ir ja rūpinasi. Įdomi buvo istorija ir apie „plėšikus“ genį, jo pusseserę meletą, kurie iškala inkilų angas, pagrobia paukščių kiaušinukus, o kartais net ir jauniklius. Patys geniai peri uoksuose, drevėse ir kitaip negu varnėnai, zylės, kasmet renkasi vis naujus namus, niekada negrįžta į tuos pačius. Šie pasakojimai buvo ne tik įdomus, bet ir naudingi, mokantys vaikus pažinti savitą gamtos pasaulį, jo tvarką ir dėsnius.

Pagamintus inkiliukus vaikai įkels į po grupės langu augantį ąžuolą. Bus smagu, jei dar šiais metais inkiliukas sulauks sugrįžusių paukštelių, kurie įsikurs, perės jauniklius ir džiugins savo giesmelėmis.

 

Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Neringa Mikaločienė