-
2017 03 27
-
0 comments
Kovo 24 d., penktadienį, sulaukėme netikėto svečio-gamtos fotografo, ornitologo Mariaus Čepulio. Bet prieš tai-šiek tiek istorijos.
Marius Čepulis-profesionalus ornitologas, gamtos fotografas. Gamtos fotografija yra jo hobis, kuriuo užsiima septynerius metus. Ne viename konkurse M.Čepulio nuotraukos laimėjo prizines vietas, o prieš kelerius metus jis pelnė ir „Metų fotografo“ apdovanojimą. Šių metų vasario mėnesį dienos šviesą išvydo ir pirmoji M.Čepulio knyga „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“. Tai-Lietuvos gamtos metraštis, kuriame patalpinta beveik 300 nuostabių Mariaus darytų nuotraukų, pagardintų tikromis nutrūktgalviškomis istorijomis.
Facebook socialinio tinklo Čepulio fotoklajonių puslapyje gamtos fotografo nuotykius seka daugiau kaip 44 tūkstančiai sekėjų, o jų kiekis kiekvienais metais vis didėja.
Su gamta ir gamtos fotografija Marius Čepulis supažindina ir vaikus. Dvejus metus jis neatlyginamai lanko Lietuvos darželius ir mokyklas (apvažiavo 200 mokyklų, bendravo su 8 tūkstančiais vaikų).
Aš mintyse turėjau gražią svajonę-suorganizuoti Mariaus Čepulio pamoką mūsų darželio priešmokyklinių grupių vaikams. Ir kai dar rudenį Čepulio fotoklajonių puslapyje prasidėjo registracija, užregistravau ir „Ąžuoliuką“. Marius nė pats nežinojo, kada galės mus aplankyti, sakė: „kada nors, kai būsiu toj pusėj“. Liko tik laukti ir tikėtis. Viskas kažkaip lyg ir užsimiršo. Kovo mėnesį prasidėjo M.Čepulio knygos pristatymai kai kuriuose miestuose. 25-ą dieną toks pristatymas buvo paskelbtas ir Klaipėdoje, į kurį rengiausi važiuoti. O tos pačios savaitės pradžioje visai netikėtai sulaukiau Mariaus žinutės: „penktadienį jus žadu aplankyti“! Tai buvo taip laukta, ir taip netikėta! Liko tik suderinti laiką, informuoti pedagogus ir vaikus.
Tai tikrai buvo pati geriausia gamtos pamoka ne tik vaikams, bet ir mums visiems. Vaikų susidomėjimas buvo didžiulis. Ir kaip gi kitaip, juk pašnekovas-nepaprastai įdomus, be galo šmaikštus, nuoširdžiai ir šiltai bendraujantis ir lengvai sugebantis žinias perteikti vaikams.
Ekrane vaizdai keitė vieni kitus, o „mokytojas“ vis vaikų klausdavo: „kas čia?“ Beveik nebuvo tokių žvėrių ir paukščių, kurių vaikai nepažintų. Vaikai sužinojo, kad mažiausias paukštis Lietuvoje yra nykštukas, kuris suaugęs sveria panašiai kaip karkvabalis, vos 5-8 gramus. Ne, didžiausias paukštis, pasirodo, ne erelis (erelis-plėšriausias paukštis), o gulbė nebylė, kuri sveria gerokai virš 15 kilogramų. Tuo tarpu, didžiausias gyvūnas-stumbras, o mažiausias-kirstukas.
-Kiek laiko jūs galite išbūti nevalgę?- klausė Čepulis vaikų.
Atsakymai buvo įvairūs: vieni prisipažino galintys nevalgyti pusę dienos, kiti-tris dienas. O štai kirstukas neėdęs išbūna tik pusvalandį.
Kurie gyvūnai yra geri, o kurie blogi? – klausimas, vaikų galvose sukėlęs didžiausią sumaištį. Ar tuos, kurie gaudo ir maitinasi kitais gyvūnais, turėtume laikyti blogais?
-Ką jūs darote, kai susergate? – klausė Čepulis. -Einate pas gydytoją, geriate vaistus. Gyvūnai pas gydytoją nueiti negali, o ir vaistų neturi. Taip jau gamtoje surėdyta, jog susirgę ir silpnesni žūva, juos sunaikina stipresni. Tokia yra nekeičiama ir būtina gamtos taisyklė, ir nėra nė vieno blogo gyvūno, visi yra reikalingi ir geri.
Kiekvieną ekrane pasirodžiusią nuotrauką lydėjo ne tik įdomios istorijos, bet ir šmaikštūs palyginimai, sukeldavę vaikams smagaus juoko:
– Kuo skiriasi zuikis nuo kiškio?
– Zuikio ausys ilgesnės…, -kažkuris iš vaikų bandė spėlioti.
– Zuikis yra puikis, o kiškis yra piškis, -juokavo M.Čepulis. (Iš tikrųjų tai jie nesiskiria niekuo).
Turbūt įdomiausia istorija buvo apie ežį. Ar ežiai valgo obuolius ir grybus?
– Vaikai, kaip jūs prausiatės?
– O kaip prausiasi katės? Kiaulės?
Taip, kiaulės išsivolioja purve. Kodėl? Pasirodo, kad prie kiaulių, šernų odos prilipęs ir sudžiūvęs purvas apsaugo juos nuo uodų ir kitų vabzdžių įkandimų.
– O ką daro ežiai?
Ežiai išsivolioja supuvusiuose grybuose, obuoliuose ir tuo skysčiu sutepa savo spyglius, taip juos išvalydami! Ir jeigu koks obuolio ar grybo likutis pasimauna ant ežio spyglių, va, tuomet ir prasideda pasakos apie tai, jog ežiai maitinasi ir grybais, ir obuoliais.
– Niekada neneškite ežių į kambarį, nemaitinkite jų ir negirdykite pienu! Nuo pieno ežiai lakstys po mišką viduriuodami, ir dar jiems gali iškristi dantys!
Dar daugybę patarimų vaikams davė M. Čepulis: ir kaip atskirti briedį nuo elnio, žiogą nuo skėrio, kodėl nuo bičių įgėlimo miršta žymiai daugiau žmonių, negu nuo gyvačių įkandimo, kodėl nereikia bijoti miške vilko, ir kas kukuoja: gegutė-mergaitė, ar gegutė-berniukas?
Ne tik pasakojo, bet ir vaizdžiai pademonstravo specialiu atsineštu prietaisu elnio balsą, mobiliojo telefono pagalba leido įvairių paukščių ir žvėrių garsus.
Be viso šito žymus gamtos fotografas parodė ir papasakojo vaikams, kaip jis fotografuoja gyvūnus. Parodė atsineštą fotoaparatą su didžiuliu objektyvu, be kurio nuotraukos nebūtų tokios gražios, leido vaikams pasimatuoti savo maskuotes, kurių pagalba jis miške tampa nematomu. Papasakojo visus pralinksminusią istoriją apie tai, kaip dvejus metus gaminosi arklio kostiumą, kad pievomis galėtų vaikščioti pasislėpęs nuo gyvūnų, ir kaip jam iš to nieko nesigavo-gyvūnai, vos tik išvydę arklį-baisuoklį, bėgdavo nuo jo lyg nuo didžiausio siaubo!
O kokią nuostabą vaikams sukėlė M.Čepulio pasakojimas, jog nufotografuoti gyvūnus nėra taip paprasta! Jog reikia ilgai laukti pasislėpus, kol jie pasirodys. Ir tikrai ne kiekvienas iš mūsų pajėgtų 8 valandas išgulėti rudenį tešlyne, 11 valandų išsėdėti žiemą ant kėdutės prie minus 10-18 laipsnių šalčio, arba 16 valandų tūnoti slėptuvėje nevalgius! Štai, kodėl norint nufotografuoti gyvūnus, reikia ne tik daug žinoti, bet ir būti stipriam bei ištvermingam.
Galiausiai M.Čepulis vaikų paklausė, koks yra baisiausias žvėris miške. Vaikai vardijo vilką, lapę, šerną…
– Miške žvėrių bijoti nereikia. Reikia bijoti žmogaus-tai jis yra baisiausias žvėris miške. Žmogus miške pridaro didžiausių bėdų. Pažadėkite man, kad visuomet gamtoje elgsitės gražiai: nešiukšlinsite, nesinešite į namus ir nemaitinsite jokių gyvūnų, neskinsite jokių augalų. Kad būsite mandagūs ir visada gamtoje elgsitės taip, kaip svečiuose. Kaip svečiuose pas Prezidentę.
Tai, kad neprivalome mylėti visos Žemės, kad užtenka tik savos Lietuvos-ją gerbti, suvokti, kad laukai, miškai, upės nėra mums dovanoti, ir kad mūsų namai yra ten, kur mes gyvename, – tai žinoti turėtume visi. Ir ar būsime gamtoje geriausiais svečiais, tais, kurie laiku namo išeina, – tik nuo mūsų visų priklausys.
P/S Aplankęs mūsų darželio vaikus, Marius Čepulis tądien dar išskubėjo į dvi mokyklas Klaipėdoje.
Ir kaip smagu atsisveikinant buvo girdėti tokius žodžius: jūsų vaikai labai daug žino, netgi daugiau už kai kuriuos pradinukus!
Ne vieną kartą Marius yra prasitaręs, jog jeigu kiekviename jo aplankytame darželyje ir mokykloje iš visų tų vaikų bent vienas užaugęs taps tokiu, kaip jis, tokiu išprotėjusiu dėl gamtos ir gyvūnų, tai tuomet žymusis gamtininkas ir fotografas bus pats laimingiausias žmogus.
Ir kas gi žino, kiek tokių užaugs iš šių vaikų?
Vaikų, Mariaus Čepulio ir savo mintis užrašė, asmeninėmis savo ir gamtos fotografo nuotraukomis pasidalijo lopšelio grupės „Žvirbliukai“ auklėtoja
Danguolė Vaitkuvienė
Dalintis